Pagrindinis arrow PUBLIKACIJOS arrow 2008 03 20. S. Gadeikis "Inžinerinės geologijos sprendimai"  
     
2008 03 20. S. Gadeikis "Inžinerinės geologijos sprendimai"

• INŽINERINĖ GEOLOGIJA tai geologijos mokslo šaka, tirianti geologinės aplinkos sandarą, savybes ir dinamiką, sąveiką su inžineriniais statiniais, racionalaus jos panaudojimo galimybes inžinerinėje žmogaus veikloje.

• INŽINERINĖS GEOLOGIJOS SUDEDAMOSIOS DALYS:
- gruntotyra,
- inžinerinė geodinamika,
- regioninė inžinerinė geologija.
• INŽINERINĖS GEOLOGIJOS tyrimai apima:
• geologinės aplinkos sąlygų kartografavimą;
• preliminarius ir detalius statybų aikštelių inžinerinius geologinius tyrinėjimus, atliekant ir eksperimentinius lauko bei laboratorinius gruntų savybių tyrimus;
• inžinerinį geologinį monitoringą - stacionarius geologinės aplinkos ir inžinerinių statinių pokyčių-deformacijų stebėjimus ir rezultatų apibendrinimą.
• SVARBIAUSIOS INŽINERINIŲ GEOLOGINIŲ TYRIMŲ IR JŲ REZULTATŲ PANAUDOJIMŲ SRITYS:
- civilinė ir pramoninė statyba;
- keliai, geležinkeliai, tiltai;
- hidrotechninė statyba: hidroelektrinės, pramoninis ir žemdirbystės laukų drenažas, tvenkiniai;
- kalnakasybos objektai: šachtos ir karjerai, terikonai;
- regioninės geologijos objektai: karstiniai masyvai, nuošliaužos, krantų erozija ir kt

Sunku net įsivaizduoti, nuo kada žmonija pradėjo kaupti patyrimą veiklos srityje, kuri dabar vadinama inžinerine geologija. Išlikęs kultūros ir technikos paveldas byloja, kad jau Antikos ir Ankstyvųjų Viduramžių laikais žmonės sugebėjo pakankamai gerai įvertinti aplinkos savybes ir pritaikyti prie jų statinius bei kitos paskirties inžinerinius įrenginius. Tai daugiausiai buvo pastatų statybos, kanalų tiesimo ir užtvankų įrengimo bei kalnakasybos darbų ir kitokių įrenginių meistrai, tuometiniai “technikai” ir “inžinieriai”. Tačiau rašytinių žinių jie nepaliko. Net Leonardo da Vinčis, genialusis dailininkas ir visų amatų meistras, taip pat nepaliko išsamių žinių apie savo inžinerinę praktiką, nors ieškojęs tobulumo bruožų žmogaus sandaroje, tikriausiai susimastydavo ir apie žemės bei statinio harmoniją. Tad iš amžių “glūdumos” inžinieriai geologai ne daug kuo galėjo ir ne daug kuo gali pasinaudoti.
 Daugelis specialistų nurodo, kad  vargu ar galima bent apytikriai nustatyti kada statybos ir kalnakasybos bei kitų amatų meistrai, siekdami įvertinti pastatų ir kitų inžinerinių įrenginių “stabilumą”, pradėjo tyrinėti uolienų, tikriau sakant “gruntų”, savybes. Tiksliau yra nusakoma inžinerinių geologinių duomenų kaupimo ir jų apibendrinimo pradžia, kuri siejama su XIX a. pirmąja puse. Tuo metu paspartėjo pramonės raida, o su ja ir kalnakasybos, geležinkelių transporto, civilinės ir pramoninės statybos “bumas”. Kaip ir visose kitose srityse, kaupiant kapitalą, prasidėjo konkurencinė kova, kurios devizas - kuo didesnis pelnas. Tad, siekiant išvengti nuostolių, reikėjo statyti užtikrintai. Tam reikėjo inžinerinių geologinių žinių, kurių gavimo, kaupimo ir apibendrinimo procese, kaip minėta, ir susiformavo atskira geologijos mokslo šaka - inžinerinė geologija. Pats terminas “inžinerinė geologija” gimė tik XX a pradžioje. Iki tol veikla šioje srityje buvo vadinama “technine geologija”, “geotechnika’, “statybine geologija “ ir kita. 1929 m Vienos universiteto profesoriai – K.von Terzaghi, K.A.Redlich ir R.Kampe išleido knygą, pavadintą “Ingeniurgeologie”, kurioje buvo suformuluotos inžinerinės geologijos mokslo ir praktinės veiklos nuostatos.
 Palaipsniui kaupiantis patyrimui ir žinioms, inžinerinėje geologijoje susiformavo trys pagrindiniai principai.
 Pirmasis principas - statant ir atliekant inžinerinius darbus, statinys ar koks nors kitas įrenginys turi “atitikti - pritapti” prie esamų geologinės aplinkos sąlygų.
Antrasis principas - statant būtina priimti domėn ir inžinerinėmis priemonėmis eliminuoti geologinių procesų ir galimų jų pasekmių raišką, kuri galėtų sukelti avarines situacijas.
Trečiasis principas - projektuojant ir statant bet kokios paskirties įrenginius, atlikti inžineriniai geologiniai tyrimai turi užtikrinti, kad priimami inžineriniai sprendimai garantuotų ilgalaikę stabilią statinio būklę pasirinktoje geologinėje aplinkoje.
Minėtų principų įgyvendinimui inžinerinėje geologijoje susikūrė ir atitinkamas priemonių arsenalas:
• atskiros tyrimų kryptys - gruntotyra, inžinerinė geodinamika, regioninė inžinerinė geologija;
• tyrimų stadijiškumas - aplinkos inžinerinis geologinis kartografavimas, statybos aikštelės preliminarūs ir detalūs tyrimai, eksperimentiniai lauko bei laboratoriniai gruntų deformacinių ir kitų savybių tyrimai;
• statinių ir geologinės aplinkos inžinerinis geologinis monitoringas, skirtas sąveikaujančių kūnų - grunto ir statinio, “simbiozės” pasekmių išaiškinimui.
 
Inžinerinė geologija tarpukario Lietuvoje
 Mokslo krypties ar šakos raidos spartą lemia socialinis užsakymas, kitaip tariant , jos žinių reikalingumas praktinių klausimų sprendimui. Lietuvoje inžinerinei geologijai toks socialinis užsakymas atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, Lietuvos miestai statėsi ir tarpukario Lietuvoje. Tačiau kaip rašo žinomas mūsų krašto geotechninės statybos specialistas prof. Jonas Šimkus -geotechninė statyba Lietuvoje ilgą laiką rūpesčių nekėlė: ...”gruntai didelėje teritorijos dalyje stiprūs, pamatų apkrovos buvo nedidelės, statiniai nesudėtingų konstrukcijų. Geotechninio projektavimo praktikoje remtasi literatūroje teikiamais apytikriais duomenimis apie gruntų savybes, pagrindo stiprumas vertintas supaprastintai, todėl likdavo didelė pagrindo stiprumo atsarga. Sudėtingesnius geotechnikos inžinerijos klausimus sėkmingai sprendė patyrę inžinieriai. Prie prof. J.Šimkaus paminėtų patyrusių inžinierių pirmiausia reikėtų priskirti profesorius Pr.Jodelę, J.Dalinkeviėių, M.Kaveckį, architektą V.Landsbergį-Žemkalnį ir kitus inžinierius, kurie tarpukario Lietuvoje sprendė iškylančius inžinerinės geologijos klausimus, atliko grumtų bandymus. Nors XX a pirmoje pusėje inžinerinės geologijos tyrimai Lietuvoje buvo nedideli, tačiau šioms problemoms spręsti jau tada jautėsi specialistų stoka. Todėl neatsitiktinai prof. J.Dalinkevičius, studijavęs Peterburgo kalnakasybos institute ir gerai supratęs inžinerinės geologijos svarbą valstybės gyvenime, 1940 m Vytauto Didžiojo universitete įkūrė inžinerinės geologijos katedrą.
Inžinerinė geologija Lietuvoje po II pasaulinio karo
 Deja II pasaulinis karas sujaukė daugelio mokslo ir studijų institucijų veiklą, todėl moksliniai tyrimai inžinerinės geologijos ir geotechnikos srityje pradėti tik po karo.
1950-1951 m įsteigus Kauno politechnikos institutą, 1968 m jame įsikūrė Pamatų ir pagrindų mokslinė laboratorija. Įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU) 1971 m ši laboratorija buvo perkelta į Vilnių ir dabar vadinama Geotechnikos mokslo laboratorija.
Geotechnika - glaudžiais ryšiais susieta geologijos ir inžinerijos veiklos sritis. Todėl sėkmingam geotechninių uždavinių sprendimui būtini geologai, turintieji specialų inžinerinį geologinį parengimą.
Tuo tikslu 1963 m. Vilniaus universitete įkurta Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra,
 XX a šeštojo dešimtmečio pabaigoje bei septintojo dešimtmečio pradžioje žymiai plėtėsi miestų, gyvenviečių ir kelių statyba, aktualia problema tapo gyventojų ir ūkio aprūpinimas geriamuoju vandeniu. Šiems uždaviniams spręsti reikėjo daug aukštos kvalifikacijos specialistų, sugebančių įvertinti Lietuvos požeminio vandens išteklius, nustatyti įvairių statinių statybos inžinerines geologines sąlygas. Šių specialistų ugdymo iniciatyvos ėmėsi Vilniaus universitetas, apjungdamas buvusias geologinio profilio katedras į vieną geologijos ir mineralogijos katedrą ir įkurdamas naują hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedrą. Šio profilio katedra buvo vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir visose to meto Pabaltijo respublikose. 1964 metais Vilniaus universitete pradėjo šios specialybės studijas ir internacionalinė grupė, į kurią nuo tų metų iki 1988 metų buvo siunčiami studentai iš Latvijos ir Estijos. Pirmoji jų laida baigė 1968 metais ir paskutinė 1993 metais.


Pirmosios inžinerinių geologinių tyrinėjimų grupės Lietuvoje buvo suburtos kuriantis įvairios paskirties projektavimo organizacijoms, kurios vėliau tapo žinybiniais projektavimo institutais
• Pramoninio projektavimo kontoros (1940m.) Pramoninės statybos projektavimo instituto pirmtakas;
• Miestų tyrinėjimų, planavimo ir statybų miestuose projektavimo trestas (1941 m.) Komunalinio ūkio projektavimo instituto pirmtakas;
• Žemės ūkio statybos projektavimo kontora (1941 m.) -Žemės ūkio statybos projektavimo instituto pirmtakas;
• Architektūrinio miestų projektavimo, planavimo ir tyrinėjimo biuras (1944 m.) - Miestų statybos projektavimo instituto pirmtakas
• Kitos projektinės organizacijos, skirtos vandens ūkio ir hidroenergetikos objektų statybai.,
1971 m labai padidėjus inžinerinių tyrinėjimų apimtims, atskirų projektavimo institutų geodezinių ir geologinių tyrinėjimų padaliniai buvo apjungti į atskirą Inžinerinių tyrinėjimų institutą (ITI), kuris turėjo savo filialus ir kituose miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje). Savu laiku jame dirbo virš 900 specialistų, kurie vykdė darbus visoje Lietuvoje
Tad, galima sakyti, kad inžineriniai geologiniai tyrimai, skirti įvairios paskirties įrenginių projektavimui Lietuvoje buvo pradėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Projektavimo organizacijoms priklausiusių inžinerinių geologinių padalinių personalą daugiausiai sudarė Vilniaus universiteto absolventai - geologinių katedrų auklėtiniai.
 Atkūrus nepriklausomybę ir “subyrėjus” valstybiniams projektavimo institutams, inžinerinės geologijos specialistai pradėjo burtis ir steigti privačias firmas - uždaras akcines bendroves. Dalis uždarų akcinių bendrovių susikūrė buvusių projektavimo institutų bazėje. Apie tai liudija ir jų pavadinimai: Hidroprojektas, Kauno komprojektas, Kelprojektas, Geležinkelių projektavimas ir kt. Be to, susikūrė ir ne viena individuali įmonė. Daugiausiai inžinerinės geologijos paskirties įmonių kūrėsi 1993 - 1997 m. Dabar Lietuvoje yra apie 20 realiai inžinerinių geologinių tyrimų srityje dirbančių įmonių, nors leidimus atlikti tokios paskirties darbus turi virš 40 įmonių. Tęsia inžinerinius geologijos tyrimus ir 1991 m. atkurta Lietuvos geologijos tarnyba. Jos padalinys – Inžinerinės geologijos ir ekogeologijos skyrius, kuriame dirba – 13 specialistų.


Geologinės aplinkos sąlygų kartografavimas-regioninė inžinerinė geologija
Aukščiau paminėtos projektavimo organizacijos inžinerinius geologinius tyrimus atlikinėjo lokaliose plotuose - statiniams ir jų aplinkai skirtose aikštelėse. Tačiau kiekvienoje civilizuotoje šalyje iškyla ir nemažai regioninės inžinerinės geologijos problemų. Šie darbai pirmaisiais pokario dešimtmečiais nebuvo vykdomi, nes Lietuvoje nebuvo oficialios institucijos, atliekančios krašto regioninius geologinius tyrimus. Tik 1957 m., įsteigus Geologijos ir gelmių apsaugos valdybą, buvo pradėti sistemingi Lietuvos teritorijos vidutinio ir stambaus mastelio geologinio kartografavimo darbai, kuriuos vykdant buvo tiriamos ir inžinerinės geologinės teritorijos sąlygos bei sudaromi žemėlapiai, kuriuose buvo žymimi skirtingų gruntų paplitimo plotai bei inžinerinių geologinių reiškinių (karsto, nuošliaužų ir kt.) vietos. Ypatingas dėmesys skiriamas Šiaurinės Lietuvos karstiniam rajonui ir didžiųjų šalies miestų teritorijoms bei jų aplinkai.
LIETUVOS TERITORIJOS INŽINERINIŲ GEOLOGINIŲ ŽEMĖLAPIŲ SUDARYMO CHRONOLOGINĖ SEKA

Žemėlapio pavadinimas Autorius Metai
Statinių pagrindų kokybės principu sudaryti žemėlapiai
Kauno miesto statybinių plotų rajonavimo žemėlapis (M 1:25 000) K Špukas 1947
Formaciniu principu sudaryti žemėlapiai
Lietuvos TSR it Rusijos TFSR Kaliningrado srities inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:2500 000) A. Gudas 1964
Kauno miesto ir apylinkių schematinis inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000) V. Ignatavičius 1966
Kauno miesto inžinerinių geologinių sąlygų žemėlapis (M 1:25 000) V. Riškus 1973
Gruntų inžinerinės geologinės klasifikacijos principu sudaryti žemėlapiai
Schematinis Vilniaus miesto teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:25 000) R. B. Mikšys 1969
Lietuvos TSR apžvalginis inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:1000 000) V. Ignatavičius
A. Žiedelis 1969
Siaurės Lietuvos centrinės dalies schematinis inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:200 000)  V. Ignatavičius 1969
Baltijos jūro dugno (TSRS valstybinės sienos ribose) inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:500 000) V.Marcinkevičius 1972
Vilniaus apylinkių inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:25 000) K.Šustikas 1975
Biržų objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis(M 1:50 000)  V.Marcinkevičius 1978
Šešupės objekto ploto (topografinis lapas N-34-XII) inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:200 000)  S. Bucevičiūtė 1978
Pietvakarinės Lietuvos dalies (topografiniai žemėlapiai N-34-XVII ir N-34-XVTII Lietuvos teritorijoje ribose) inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:200 000)  S. Bucevičiūtė 1979
Pajūrio ir Žemaitijos vakarinės dalies inžinetinis geologinis žemėlapis (M 1:600 000)  R.B.Mikšys 1979
Lietuvos teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis(M 1:1000 000)  V. Ignatavičius, K. Dundulis R. B. Mikšys, A. Sabaliauskas 1981
Jiezno objekto ploto (topografinis lapas N-35-XIII Lietuvos ribose) inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:200 000)  S. Bucevičiūtė 1982
Kirdonių objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1982
Piniavos objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1982
Krekenavos objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1983
Noriūnų objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1988
Trakų rajono teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  K. Dundulis 1989
Papilio objekto ploto inžinerinisgeologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1990
Vilniaus objekto ploto (50 km spinduliu aplink Vilnių) požeminės statybos iki 200 m gylio inžinerinių geologinių sąlygų žemėlapis (M 1:200 000) S. Bucevičiūtė 1997
Lietuvos teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:500 000) S. Bucevičiūtė
V. Marcinkevičius 1992
Drūkšių objekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 1998
Klaipėdos miesto teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis
(M 1:25 000) S. Gadeikis 1998
Šiaulių projekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000) V. Račkauskas
S. Bucevičiūtė  1998
Kretingos projekto teritorijos inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000) S. Bucevičiūtė 1999
Šilutės projekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:50 000)  S. Bucevičiūtė 2000
Tetirvinu projekto ploto inžinerinis geologinis žemėlapis(M 1:50 000) S. Bucevičiūtė 2002
Kauno miesto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:10 000) S. Bucevičiūtė 2004
Pasvalio miesto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:10 000) LGT 2007
Dabar ruošiami žemėlapiai
Biržų miesto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:10 000) LGT 
Vilniaus miesto inžinerinis geologinis žemėlapis (M 1:10 000) LGT 

Sudaromų žemėlapių metodika paremta gruntų inžinerinės geologinės klasifikacijos principu. Visiems žemėlapiams būdinga faktinės medžiagos gausa, patikimumas, jie lengvai skaitomi ir suprantami naudotojams. Sudaromų žemėlapių mastelį nulemia daugiausia praktiniai poreikiai. Kuo žemėlapio mastelis stambesnis, tuo didesnė jo praktinė bei mokslinė vertė.
Tokie žemėlapiai naudojami teritorijų inžinerinėms geologinėms sąlygoms įvertinti, bendrojo ir detaliųjų planų reikmėms, preliminariai įvairių statybos objektų ir inžinerinių trasų vietai parinkti, racionaliam statinių pamatų tipui parinkti, inžinerinių geologinių sąlygų kitimui, ypač pavojingiems geologiniams procesams prognozuoti, ekogeoploginių tyrimų programoms sudaryti ir kt.
 
Statybos aikštelių inžineriniai geologiniai tyrinėjimai, atliekant ir eksperimentinius lauko bei laboratorinius gruntų savybių tyrimus
Paskutiniųjų kelerių metų spartus Lietuvos ūkio vystymasis, palankios būsto kreditavimo sąlygos sukėlė ypač didelį statybinės pramonės augimą, netgi tam tikrą bumą, kuris tęsiasi jau penkis - šešis metus. Tokia palanki Lietuvos ekonomikos situacija, skatinanti masinę pramoninę ir civilinę statybą sukėlė ir žymų inžinerinių geologinių tyrimų darbų apimties padidėjimą. Masiškai statomi daugiaaukščiai su kelių lygių požeminiais garažais pastatai, individualių gyvenamųjų namų kvartalai, vykdomi rekonstrukciniai pastatų darbai reikalauja vis daugiau ir inžinierių geologų paslaugų.
Šioje srityje mūsų inžinerinės geologijos veikla – tai visų pirma veikla, tarnaujanti pamatų statybos poreikiams, teikianti pamatų konstruktoriams ir projektuotojams informaciją apie gruntus, slūgsančius po būsimais pastatais, veikla įvertinanti hidrogeologines sąlygas bei neigiamus geologinius procesus ir reiškinius, kurie gali pasireikšti eksploatuojant statinį.
 Reikėtų pažymėti, kad sovietiniais laikais be inžinerinių geologinių tyrimų neapsieidavo nė vienas naujas statybos objektas. Buvo vykdomas visas kompleksas inžinerinių geologinių tyrimų darbų, pradedant nuo gręžinių gręžimo, lauko bandymų - statinio, vibracinio ar dinaminių zondavimo, gruntų bei vandens laboratorinių tyrimų, baigiant specialiais lauko tyrimais – štampiniais ar presiometriniais bandymais. Tuo metu buvo griežtai prisilaikoma normatyvinių normų ir aktų, kurie nustatydavo inžinerinių geologinių darbų apimtis ir metodiką. Šiuo metu išlikę to meto sukaupti archyviniai duomenys yra aukso vertės ir labai praverčia specialistams, vykdantiems specialiuosius inžinerinio geologinio kartografavimo ar gruntų savybių duomenų rinkimo ir analizės darbus.
Per paskutinius 12-14 metų labai pasikeitė pamatų įrengimo būdai. Lietuvoje susiformavo tradicija daugumai statinių įrenginėti polinius pamatus. Tai nulėmė specializuotų statybos bendrovių įsigyta nauja vakarietiška technika, kuri leidžia žymiai pigiau, greičiau ir efektyviau įrengti pamatus. Iš kitos pusės to reikalauja ir vis sudėtingesni pastatų projektai, kai gilinamasi vis daugiau į žemę bei vis daugiau kylant į viršų. Šios naujos technologijos užkariavo visą Lietuvos pamatų statybos rinką, galbūt daugelyje atveju nepelnytai nustumdama į užmarštį juostinių pamatų statybos technologiją. Šios pamatų statybos tradicijos labai stipriai veikia ir inžinerinių geologinių tyrinėjimų specifiką.
Inžinerinių geologinių tyrinėjimai yra labai glaudžiai susiję su pamatų konstruktoriais bei pamatų statytojais. Toks trišalis bendradarbiavimas yra labai svarbus visame statinio statybos eigoje. Be inžinerinės geologinės tyrinėjimų informacijos neįmanoma projektuoti pamatų, be projekto neįmanoma įrenginėti pamatų, o statybos metu iškilusias problemas vėl gi tenka spręsti ir inžinieriams geologams, kai atliekami papildomi tyrimai.

Inžinerinis geologinis monitoringas - stacionarūs geologinės aplinkos ir inžinerinių statinių pokyčių-deformacijų stebėjimai ir rezultatų apibendrinimas
Inžinierinio geologinio monitoringo tikslas – stebėti geologinės aplinkos ir inžinerinių statinių pokyčius, juos analizuoti, įvertinti bei prognozuoti ateities įvykius.
Tai yra stebėti statinių nuosėdžius ir poslinkius, matuoti požeminių vandens srautų dinamiką, tirti geologinių procesų eigą, matuoti gruntų masyvų deformacijas, vertinti perteklinio vandens slėgio esamų statinių pagrinduose dinamiką ir kt.
 Labiausiai aktualūs Lietuvoje šios srities tyrimų objektai yra
• Nuošliaužos
• Vandens telkinių krantų abrazija
• Griovų ir raguvų susidarymas
• Karstiniai reiškiniai
• Statinių ir kelio dangų deformacijos

Nuošliaužos
Iš visų šlaituose vykstančių inžinerinių geologinių procesų Lietuvos teritorijoje labiausiai paplitęs ir vienas pavojingiausių statybai - nuošliaužos. Rašytiniai šaltiniai nuo XVI a. mini Gedimino kalno ir Bekešo kalno Vilniuje nuošliaužas, Seredžiaus bažnyčios griuvimą į Nemuno upės slėnį. Nuošliaužų tyrimų istorija Lietuvoje prasidėjo XIX a. pradžioje, tačiau jie buvo tik epizodiniai.
Apytikriais duomenimis, per paskutinįjį šimtmetį ištirta ar aprašyta - apie 85 - 90 nuošliaužų (maždaug nuo 1937 m), o bendrai visoje Lietuvos teritorijoje užfiksuojama apie 60 proc. įvykusių nuošliaužų. Miestų teritorijose vykstančius nuošliaužinius procesus tiria Vilniaus universiteto, Lietuvos geologijos tarnybos, Automobilių kelių projektavimo instituto specialistai. Kokybinį šlaitų procesų įvertinimą vykdo ir Lietuvos geologijos instituto darbuotojai.
Nuošliaužos žeidžia ne tik natūralius gamtinius šlaitus, bet ir senųjų istorinių kultūros paveldo objektų - piliakalnių - bei dabartinių transporto magistralių šlaitus, taipogi naudingųjų iškasenų telkinių karjerų bortus, netgi didžiųjų sąvartynų sankasų šlaitus. Nuošliaužų aktualumas susijęs su tuo, kad didžiausi Lietuvos miestai - Vilnius ir Kaunas - išsidėstę giliuose ir stačiuose upių slėniuose. Žmogaus ūkinės veiklos pasėkoje, vykdant statybas šlaituose ir jų prieigose, dažnai pažeidžiama šlaitų pusiausvyrinė būsena ir tų šlaitų gruntų gamtinio drėgnumo režimas. Dėl statybos darbų pasikeitus gruntų įtemptumo būsenai ir jų stiprumo savybėms, jau ir užstatytose teritorijose atsiranda nuošliaužos.
Nuošliaužų susidarymui palankios inžinerinės geologinės sąlygos įtakojančios gamtinės aplinkos visumą, kurioje pradeda formuotis ir vystytis deformacijos šlaituose, yra šios:
geologinės sandaros - šlaitų deformacijos vyksta kvartero nuogulų storymėje, sudarytoje iš įvairaus rupumo smėlių, priemolių, priesmėlių ir molių. Kartais nuošliaužos vyksta automobilių kelių sankasose dėl durpių ir dumblų deformacijų. Labiausiai nestabilūs šlaitai yra tie, kuriuose slūgso takiai plastinės ar minkštai plastinės konsistencijos juostiniai moliai arba nepakankamai sutankėję supiltiniai gruntai. Geriausiais pavyzdžiais būtų nuošliaužos Kuksos, Tauragės, Rašnavos molio telkiniuose, Vilkpėdėje Vilniuje, Gandingos piliakalnio šlaituose.
hidrogeologinės (bei hidrologinės) - kada dėl paviršinio ar požeminio vandens įtakojimo pasikeičia molingų gruntų konsistencija ir stiprumas, arba kada šlaite veikia hidrodinaminis slėgis, arba kada kontraforsinėje dalyje slūgsančius gruntus veikia filtracinio srauto jėgos. Pastaroji aplinkybė Lietuvoje ypač svarbi todėl, kad naudingųjų iškasenų telkiniuose šios hidrodinaminės jėgos provokuoja šlaitų nestabilumą. Labai dažnai hidrogeologinių veiksnių įtakojimas nuošliaužų formavimuisi sietinas su sufoziniais procesais.
geomorfologinės - gamtinėse geomorfologinėse situacijose šlaitai dažniausiai yra nestabilūs abrazijos arba erozijos veikiamuose ruožuose, kuriuose išplaunama kontraforsinė šlaitų dalis, ir šlaitų statumas didėja iki pastovumo (stabilumo) ribos.
technogeninės - dėl vibracijos įvykę nuošliaužos Tonribio, Kuksos, Tauragės, Rašnavos karjeruose ir bandomuose kasybos sklypuose. Arba kada statybos praktikoje panaudotos atraminės sienos sukelia vietinį hidrogeologinių sąlygų pasikeitimą gruntų stiprumo parametrų blogėjimo prasme. Labai dažnos priežastys - šlaitų papėdės pakasimas, šlaito viršaus apkrovimas, "šlapių" komunikacijų avarijos, natūralios augmenijos pašalinimas.
Lietuvos geologijos tarnyba 1997-2003 metais vykdė nuošliaužų inventorizaciją upių slėniuose Vilniuje ir Kaune. Vilniuje buvo inventorizuotos 35, o Kaune - 38 nuošliaužos.
Vilniaus mieste nuošliaužos dažniausiai formuojasi aukštuose (30-50 m aukščio) ir stačiuose (35°-55° statumo) Neries ir Vilnios, rečiau – Vokės ir Riešės upių slėnių šlaituose. Daugiausia nuošliaužų – virš 20 aptikta Neries slėnyje ties Kryžiokais ir Ožkinių – Valakupių ruože, taip pat ties Karoliniškėmis ir Bukčiais. Virš 10 nuošliaužų aptikta Vilnios slėnyje Rokantiškių – Markučių ruože.
Kauno mieste nuošliaužos išsibarsčiusios visoje teritorijoje. Jos dažniausiai susiformuoja mažesnių upelių Jiesios, Marvelės, Sėmenos, Veršvos, Girstupio, rečiau – Nemuno ir Neries upių slėnių bei griovų šlaituose, kurių aukštis kinta nuo 20 iki 60 m, o polinkio kampas - nuo 35° iki 60°. Dvylika nuošliaužų aptikta Kauno marių krantuose Palemono - Armališkių ruože.
Nuošliaužos dažniausiai yra šiuolaikinės aktyvios arba jau galutinai susiformavusios, nedidelės (10-180 m3 tūrio) ir vidutinės (225-940 m3 tūrio). Keturios didelės nuošliaužos (3000-13750 m3 tūrio) aptiktos Vilniuje, Neries slėnio dešiniajame šlaite ties Kryžiokais ir Turniškėmis bei aštuonios didelės nuošliaužos – Kauno mieste – Girstupio upelio slėnio dešiniajame šlaite ties Slėnio gatve, taip pat Nemuno slėnio dešiniajame šlaite ties Verkių gatve ir kitur. 1994-ųjų pavasarį Kaune nuošliaužos padarė maždaug 2 mln. litų nuostolių pastatams ir komunikacijoms.
 Didžiausia nuošliauža per paskutinį dešimtmetį atsirado Vilniuje 2000 metų rugpjūčio 8 dieną Dvarčios upelio slėnio šlaite, kurį sudarė iki 12,5 m storio technogeninis gruntas. Nuošliaužos tūris siekė 24 000 m3. Buvo sugriauti du bendrovės “Dvarčionių keramika” sandėliai ir suardyti inžineriniai tinklai. Nuošliaužos padaryti nuostoliai įvertinti 5,7 mln. Lt.
2008 m kovo pradžioje Gedimino kalno šlaite iš Vilnios upės pusės nuslinko nuošliauža. Toje pačioje vietoje 2004 metais jau buvo susidariusi nuošliauža, tik šiek tiek mažesnė. Tuomet, buvo imtasi primityvių priemonių - tas pats gruntas sukastas atgal ir pasėta žolė. O tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl šį pavasarį Gedimino kalno šlaite atsirado jau daug didesnė nuošliauža – plotis 11-13 metrų, ilgis horizontaliai 13-15 metrų, bendra nuošliaužos masė sudaro 150-200 kubinių metrų.
Pats baisiausias dalykas yra tai, kad, tokios nuošliaužos ateityje gali turėti įtakos gynybinei sienai ir kunigaikščių rūmų liekanoms, nes jau dabar sienos po truputį sėda ir pasislenka. Nors pasislenka per dešimt metų tik du, trys, centimetrai, tačiau neturėtume būti ramūs ir todėl nieko nedaryti.
Nuošliaužų inventorizacijos Vilniaus mieste metu nustatyta, kad šlaitų deformacijos Neries slėnyje kelia grėsmę gyvenamiesiems namams ir kitiems statiniams, elektros tinklams, įvairioms komunikacijoms, keliams ir gatvėms įrengtiems prie pat šlaito atbrailos ties Veržuva, Kryžiokais, Turniškėmis, Bukčių vandenviete, Vilnios slėnyje ties Markučiais, Vokės slėnyje ties Liudvinavu ir kitur.
Kaune pavojingos nuošliaužos yra paplitusios Nemuno slėnio dešiniajame šlaite, Verkių gt. Nr. 61, Aukštuosiuose Kaniūkuose, Žalčio karūnos alėja Nr. 34 raguvoje tarp Bakanausko gt. ir Liūdesio alėjos, raguvoje Žaliakalnyje, Savanorių gt. Nr. 51, Nemuno slėnio kairiajame šlaite, Aleksote, Veiverių gt. Nr. 50, Neries slėnio dešiniajame šlaite, Domeikavoje, Marvelės slėnio dešiniajame šlaite, Santarvės gt. Nr. 29, autostrados Kaunas-Klaipėda iškasos šlaituose.
Pagal nuošliaužų inventorizacijos Vilniaus ir Kauno miestuose duomenis, nuošliaužos dažniausiai atsiranda ten, kur natūrali aplinka, palanki nuošliaužoms susidaryti, yra pažeista žmogaus ūkinės veiklos. Todėl daugelio klaidų ir nelaimių galima būtų išvengti, jeigu nė vienas statybos ar ūkinės veiklos šlaituose projektas nebūtų sudaromas be inžinerinių geologinių tyrinėjimų, o statybų leidimai nebūtų išduodami be inžinerinės geologinės ekspertizės.

Vandens telkinių krantų abrazija

Kauno marių krantų abrazija. Kauno marios -tai 63,5 km2 ploto vandens baseinas, kurio ilgis 95 km, didžiausias plotis 3,3 km, didžiausias gylis 24,6 m. Kauno miesto teritorijai priklauso daugiau kaip 11 km ilgio vakarinės Kauno marių dalies pakrantės ruožas, kuriame gana aktyviai vyksta krantų abrazija, formuojasi nuošliaužos. Pagrindiniai krantų abrazijos intensyvumą lemiantys veiksniai yra šie: vėjo kryptis ir greitis, bangų aukštis, priekrantės srovių kryptis ir greitis, kranto linijos konfigūracija, povandeninės dalies polinkis, priekrantės dalies plotis, krantų polinkis, priekrantės ir kranto litologinė sudėtis. Kauno marių zonoje vyrauja vakarų ir pietų vėjai, kurių greitis siekia iki 15 m/s. Stiprūs vėjai per metus pasikartoja iki 16 kartų, sukeldami mariose dideles bangas. Didžiausias bangų įsibėgėji¬mo kelias yra apie 8 km, vidutinis - apie 2,5-3,0 km. Abraduojamų krantų aukštis kinta nuo 1,5 iki 12,5 m, jų polinkio kampas - nuo 40°-50° iki 90°. Abraduojamus marių krantus ties Zuikine ir Palemonu dažniausiai sudaro iki 8 m storio Baltijos posvitės limnoglacialinių nuosėdų smėlis ir molis, 8-10 m storio moreninis priemolis ir priesmė-lis, taip pat giliau slūgsantis Grūdos posvitės moreninis priemolis ir priesmėlis. Marių krantuose ties jachtų klubu Pažaislyje jų pjūvio viršutinėje dalyje slūgso iki 5 m storio holoceno eolinis smėlis, taip pat Medininkų svitos fliuvioglacialinis žvyringas smė¬lis ir moreninis priemolis bei priesmėlis.
Abraduojamų krantų atkarpų ilgis kinta nuo 20-30 iki 200 m. Marių krantai intensyviausiai ardomi Pažaislio iškyšulyje ir ties Palemonu. Pažaislio iškyšulyje 1960-1977 m. kranto atsitraukimo greitis buvo nuo 1,0 iki 3,3, o ties Zuikine - nuo 0,6 iki 1,6 m per metus. Ilgiausias, per 200 m ilgio, abrazijos ruožas yra ties Amaliais. Bendras abraduojamų krantų ruožų ilgis siekia apie 1,3 km, ir tai sudaro apie 12% visos Kauno miesto teritorijai tenkančios marių pakrantės ilgio. Krantams stabilizuoti betonine krantine yra sutvirtinta apie 2 km marių kranto linijos. Likusioje dalyje marių krantai yra akumuliaciniai arba stabilūs.
Upių šoninė erozija. Kauno miesto teritorijoje upių šoninė erozija plačiausiai paplitusi Jiesios slė¬nyje (2 pav.). Slėnio plotis kinta nuo 250 iki 500 m. Šlaitų aukštis 30-40 m, polinkio kampas 45°-55°. Šalpa yra siaura - iki 20 m pločio, 2-3 m aukščio. Didžiąją slėnio dalį užima pirma viršsalpinė terasa. Ties Sąnašos ir Šlaito gatvėmis aptinkami II ir III terasų fragmentai (Karmazienė, 2003). Jiesios vaga labai vingiuota. Vingiuose upė daro staigius posūkius, kuriuose vyksta intensyvi šoninė erozija. Dažniausiai eroduojami slėnio šlaitai, sudaryti iš moreninių nuogulų, į kuriuos atsiremia upės vagos kilpos. Šie labai vaizdingi eroziniai šlaitai su kreidos luistais, slūgsančiais kvartero nuogulų atodangose, priklauso Jiesios kraštovaizdžio draustiniui. Eroduo¬jamų kranto atkarpų ilgis kinta nuo 40-60 iki 100 m. Jų aukštis 2-13 m.
Literatūros duomenimis, XVII-XVIII a. Neries slėnyje vyko intensyvi šoninė erozija - buvo paplautas pilies šiaurinis bokštas, šiaurinė siena bei dalis aikštės. Šiuo metu Kauno miesto teritorijoje didžiųjų upių - Nemuno ir Neries - slėniuose upių šoninė erozija ribota. Nemuno vagos ilgis Kauno mieste siekia apie 25 km, jo slėnio plotis kinta nuo 1,0 iki 2,5 km, slėnio šlaitų aukštis didesnis nei 50 m, o polinkio kampas 30°-50°. Nemuno vagos plotis kinta nuo 175 iki 400 m, o gylis - nuo 1,7 iki 5,0 m. Srovės greitis kinta nuo 0,6-0,8 m/s sausuoju periodu iki 1,5-2,2 m/s pavasario polaidžiu. Nemuno slėnyje plačiausiai paplitusios 20-250 m pločio ir 2-3 aukščio šalpa, 100-400 m pločio ir 4-6 m aukščio I bei iki 1,7 km pločio ir 7-11 m aukščio II viršsalpinė terasa. III, IV ir V terasos tėra atskiri fragmentai. Eroduojamas apie 80-ies m ilgio ruožas aptiktas tiktai kairiajame Nemuno krante, Panemunėje, ties Vaidilos gatve. Šiame ruože eroduojamą šalpą sudaro smulkus smėlis. Eroduojamo kranto aukštis 2,7-3,0 m. Pažymėtina, kad ištisos Nemuno krantų atkarpos upės vingiuose yra sutvirtintos ir erozijos procesai čia nebevyksta. Dešiniajame krante betonine krantine yra sutvirtinta apie 0,7 km atkarpa ties Petrašiūnais ir 3,2 km atkarpa Senamiestyje, ties Karaliaus Mindaugo prospektu, taip pat kairiajame krante 1,7 km ilgio atkarpa ties Marvelės gatve ir kitur. Bendras sutvirtintų Nemuno krantų ilgis Kauno mieste sudaro apie 6,2 km.
Neries upės vagos ilgis Kauno mieste siekia 9,8 km. Neries slėnio plotis kinta nuo 0,7 iki 1,7 km, slėnio šlaitų aukštis 30-40 m, o polinkio kampas 25°-35°. Didžiąją Neries slėnio dalį užima 60-180 m pločio ir 2-3 m aukščio šalpa, 50-300 m pločio ir 3-5 m aukščio I ir iki 1,2 km pločio ir 5-7 m aukščio II viršsalpinė terasa. Eroduojamos 20 ir 250 m ilgio I viršsalpinės terasos atkarpos aptiktos dešiniajame upės krante, Vilijampolės vingyje, ir 30-100 m ilgio atkarpos - kairiajame upės krante, Kleboniškio vingyje. Tiesioje upės vagos atkarpoje tarp šių vingių šoninės erozijos procesai nevyksta.
Lietuvos pajūrio krantų erozija.  Sisteminis krantų monitoringas buvo pradėtas nuo „Anatolijaus" uragano pasekmių įvertinimo. Pastaruoju 7 metų laikotarpiu įvyko trys katastrofiniai krantų nuardymai (1999 m. gruodis, 2005 m. sausis ir 2006-2007 m. gruodis-sausis). Iki tol katastrofiniai krantų nuardymai, pučiant uraganiniams vėjams ir prie labai aukštų (140-150 cm virš vidutinio Baltijos jūros vandens lygio horizonto) vėjinių patvankų, pradedant nuo 1967 m., kartodavosi kas 16 metų. Tad nepalankios sąlygos krantams dažnėja ir kelia rūpestį Lietuvos vyriausybei bei pajūrio gyventojams. Atliekami žemyno pakrantėje įvairūs jūros krantų tvirtinimo ir stabilizavimo eksperimentai. Tačiau krantų būklė nuolat blogėja.
Intensyviausiai ardoma 3 km ilgio pakrantė pradedant nuo masyvios Palangos gelbėjimo stoties iki akmenų sąvartos 0,3 km piečiau Birutės kalvos. Kai kuriose atkarpose per pastaruosius 8 metus nuplauta 40-50 m pliažo zonos kopų.
Nuo 11 iki 15 m per minimą laikotarpį nuardyti 1,1 km ilgio Olando kepurės bei 2 km ilgio Plažės moreninių iškyšulių ruožai, čia nuo skardžių šlaitų, moreninio grunto nuslinkimams didžiausią įtaką daro sufoziniai procesai. Nuo 12 iki 17 m. nuardytas 2,2 km pakrantės ruožas nuo Girulių gelbėjimo stoties ir dar 1,3 km atkarpa į pietus nuo Antrosios Melnragės. Po 10-15 m kopagūbrio nuplauta nuo valstybinės sienos su Latvija iki Būtingės terminalo vamzdyno. Po 12-16 m nuardytas 6,2 km ruožas l km į pietus nuo Monciškių ir 0,9 km piečiau „Medūzos" pirčių komplekso.
Kuršių nerijoje aktyviausiai skalaujamas Kopgalio iškyšulys, nors miškininkai deda daug pastangų atstatyti nuardytus šlaitus. Kopgalis daugiausiai (20 m) nuskalautas siaučiant „Anatolijui" ir pro susidariusį tarpą tarp Kopgalio smailumos ir tetrapodų vėjai pusto smėlį į Klaipėdos sąsiaurį. Neigiamai įtakoja ir 2000-2001 m. atlikta uosto molų rekonstrukcija. Per 7 metus prarasta 23 m pločio šlaito. Po 7-13 m prarado ir nuolat tvirtinamas pakrantės ruožas nuo Kopgalio iki Smiltynės gelbėjimo stoties. Toliau į pietus apsauginis paplūdimio kopagūbris ardomas labai netolygiai, nes tai priklauso nuo ištiso komplekso gamtinių faktorių ir nuo kaimyninės šalies kopagūbrio ardos. Todėl vis aktyvesnė krantų arda nuo valstybinės sienos su Rusija palaipsniui plinta į šiaurę ir pasiekė šiaurinę Juodkrantės pakrantę. Iš kitos pusės ardos procesus stabdo ir atstatinėja nuskalautus šlaitus miškininkai. Todėl tik trumpose atkarpose ties valstybine siena, tarp Nidos ir Preilos per tiriamąjį laikotarpį prarasta iki 12 m šlaitų. Daugelyje atkarpų šlaitai išsilaikė arba buvo stabilizuoti ar net priaugę.
Intensyviausiai ardomi krantai į šiaurę nuo Juodkrantė ir visi nuo bangų neapsaugoti ragai. Krantus saugo gelžbetoninės krantinės ir kiek mažiau suvešėję nendrynai. Daugiausiai krantų (l,6 ha) nuardyta per „Anatolijaus" uraganą, o likusiais metais po 0,5-0,9 ha.
Karstiniai reiškiniai
 Šiaurės Lietuvos karstinis rajonas, kuriam priskiriamos Biržų ir Pasvalio rajonų savivaldybių teritorijos, dalis Panevėžio ir Radviliškio rajonų savivaldybių teritorijų, užima apie 1036 kv. kilometrų plotą. Čia stebimi intensyvūs šiuolaikiniai karstiniai procesai bei reiškiniai: karstinės grunto įslūgos, po statiniais arba arti jų atsiveriančios karstinės įgriuvos sukelia didesnes už leistinas ribines statinių deformacijas, kartais net pastatų avarijas.
 Karstinio rajono inžinerinės geologinės sąlygos yra ypatingos. Jų sudėtingumą ir savitumą lemia intensyvūs karstiniai procesai ir reiškiniai, priklausantys nuo karstinio rajono geologinės sandaros ir hidrogeologinių sąlygų.
 Karstinio rajono geologiniame pjūvyje iki 35–40 metrų gylio, lemiančio karsto vystymąsi ir teritorijos pastovumą, slūgso kvartero sistemos nuogulos ir viršutinio devono Pamūšio, Įstro, Tatulos, Kupiškio ir Suosos svitų uolienos.
 Čia kvartero nuogulų storis nedidelis, dažniausiai neviršija 10–15 metrų, o upių slėniuose ir kai kuriuose tarpupiuose sudaro 0,5–2,5 metro.
 Po kvartero nuogulomis karstiniame rajone slūgso karstėjančios uolienos (gipsas, dolomitingas gipsas, gipsingas dolomitas, domeritas, dolomitas, dedolomitas, dolomitiniai miltai), karstinis vanduo dažniausiai nėra visiškai įsotintas kalcio sulfatu, agresyvus gipsui, todėl karsto vystymasis yra neišvengiamas.
 Karstiniame rajone paplitusios tiek paviršinės (įslūgos, muldos, įsmukos, smegduobės ir kita), tiek požeminės (dėl vandens tirpinamojo poveikio paplatėję plyšiai, kanalai, tuštumos, urvai ir kita) karstinės formos.
 Daugiausia pasitaiko smegduobių: 2005 m. rugpjūčio 1 d. jų skaičius viršijo 9000. Karstiniame rajone paplitusios įvairaus morfologinio tipo, dydžio, gylio ir amžiaus smegduobės. Dažniausiai jos apvalios ar ovalios, 10–20 metrų skersmens, iki 5 metrų gylio, lėkštės ar dubens, rečiau – piltuvo formos.
 Biržų ir Pasvalio miestai yra labai nepastovioje ir nepastovioje bei nepakankamo pastovumo karsto atžvilgiu zonose.
 Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau atsiveria ir karstinės įgriuvos, ypač labai sukarstėjusiuose karstinio rajono plotuose.
 1999 metais buvo parengta Biržų ir Pasvalio miestų inžinerinių geologinių sąlygų įvertinimo programa,
 2003 metais buvo parengtas Pasvalio miesto inžinerinių geologinių sąlygų įvertinimo projektas. Vykdant šį projektą, 2003–2005 metais buvo atlikami inžineriniai geologiniai tyrimai:
 2004 metų pradėtas vykdyti projektas „Suaktyvėjusio karstinio proceso Biržų rajone geologiniai tyrimai“. 2004–2005 metais Biržų rajono savivaldybės administracijos nurodytose vietose (8-ios gyventojų namų valdos ir 3 kelių ruožų atkarpos) buvo atlikti inžineriniai geologiniai tyrimai, įvertintos namų valdų inžinerinės geologinės sąlygos ir karsto grėsmė pastatams. Projektas tęsiamas iki šiol.
Statinių deformacijos

Miestų teritorijoje gruntinis vanduo yra intensyviai veikiamas antropogeninių procesų. Eksploatuojant vandenvietes, statant statinius, asfaltuojant teritorijas, įrengiant kanalizaciją ir drenažą, žemėja gruntinio vandens lygis, kinta jo nuotėkio ir iškrovos režimas, mažėja infiltracinės mitybos plotas. Nemažos įtakos turi ir transporto vsukelta vibracija. Žemėjant gruntinio vandens lygiui tankėja smėlingi ir smėlingi-žvyringi gruntai, vyksta durpių ir organinių medžiagų skaidymasis ir destrukcija. Dėl šios priežasties sėda žemės paviršius, pamatai ir statiniai, deformuojasi gatvių danga.
Statinių deformacijos yra dažnos Vilniaus, Klaipėdos Kauno ir kitų miestų senamiesčiuose.


Baigiamosios pastabos
Kaip ir visos kitos geologinės organizacijos, Lietuvos inžinerinės geologinės įmonės susiduria ir su specialistų trūkumu. Viena didžiausių bėdų, kuri jau labai stiprai įtakoja visų geologinėms įmonių veiklą yra profesionalių gręžimo meistrų trūkumas. Jau eilę metų nebėra Lietuvoje ruošiami jokie tokios pakraipos specialistai. Kita bėda, tai – inžinierių geologų trūkumas. Jie yra ruošiami VU Gamtos mokslų fakultete. Ne paslaptis, kad dauguma abiturientų, stojančių į geologijos mokslo studijų programas yra gana prasto pasirengimo lygio, lyginant su kitomis VU studijų programomis. Daugelis jaunų žmonių iš vis nesiruošia dirbti geologo darbo, nors visi nori baigti bakalaurines ar magistrines studijas. Pakankamai gerai pasirengusių yra tik vienetai, ir tie patys jau išgraibstomi 3-4 kursuose. Taigi, priėmus tokį žmogų į darbą tenka pradėti mokyti viską iš pradžių. Manau, kad didžioji kaltė vis dėlto tenka patiems studentams, kurie mokosi tik dėl aukštojo mokslo diplomo, bet visiškai negalvoja apie tolimesnę geologo karjerą. Tokį nusiteikimą lemią tai, kad geologų darbas yra gana sunkus, tenka dirbti lauko sąlygomis, be to šiam darbui reikia turėti žinių iš matematikos, fizikos, chemijos ir iš kitų mokslo šakų.
Kur dirba mūsų studentai, baigę studijas pagal Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos programą?
Pagal šią programą baigusių studijas specialistų reikia visada. Dauguma mūsų absolventų dirba hidrogeologinėse, inžinerinėse geologinėse, naftos gavybos įmonėse “Geonafta”, “Minijos nafta” bei geotechninėse ir projektavimo firmose, kurių šiuo metu Lietuvoje yra per 30. Kiti įsidarbina valstybinėse įstaigose – Lietuvos geologijos tarnyboje, Geologijos  ir geografijos institute, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos padaliniuose bei savivaldybėse. Pastaruoju metu konkurso tvarka ne vienas absolventas yra įsidarbinęs prancūzų firmoje “Geoservice”, kuri darbus vykdo Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje.

Koks darbų pobūdis?
Darbų pobūdis yra labai įvairus – nuo veiklos biure, ieškant reikiamos informacijos ir rengiant darbų programas, iki lauko darbų, kurie apima tiriamos vietovės apžiūrėjimą, gręžimo darbus, specialius lauko bandymus ir pan. Gauti duomenys interpretuojami naudojantis kompiuterine įranga, po to rašoma ataskaita užsakovui. Be to, pastoviai tenka teikti rekomendacijas ir patarimus. Vieniems patinka analitinis darbas vienoje vietoje – biure arba laboratorijoje, kiti mėgsta daugiau laiko praleisti laukuose, visą laiką keliauti.
Ar studijų programa sunki?
Taip, ji nelengva, bet nevienapusė. Jums reikės įgyti šiek teik daugiau matematikos, fizikos, chemijos ir geografijos žinių. Labai pravers gera atmintis ir nuovokumas. Be to, reikia domėtis ir mylėti gamtą.

Ar studijų programa tinka merginoms?
Studijuojančiųjų pagal šią programa apie 40% sudaro merginos. Daugelis jų – tarp geriausių studentų.

 

 
< Atgal   Pirmyn >

 
           
© 2006 Geologijos įmonių asociacija
Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Eišiškių pl. 26 Įmonės kodas: 1264 07965 Tel. +370 5 2104715